Ant jūsų lauko durų spynos tikriausiai yra kaištinė cilindrinė spyna. Jos veikimo principas buvo užpatentuotas 1860-aisiais, ir tai yra mechanizmo, naudoto Mesopotamijoje maždaug prieš keturis tūkstančius metų, patobulinimas.
Labai nedaugelis kasdienių technologijų pasižymi tokia tąsa. Štai apytiksliai, kaip tai nutiko, ir kodėl įdomioji dalis yra ne spynos, o žmonės, kurie jas vis atidarinėjo.
Maždaug prieš 4000 metų: pirmoji kaištinė spyna
Seniausios mums žinomos spynos kilusios iš senovės Artimųjų Rytų. Medinė kaištinė spyna buvo rasta Ninevės rūmų griuvėsiuose, dabartiniame Irake, o panašūs dizainai siejami su senovės Egiptu.
Mechanizmas elegantiškas ir iškart atpažįstamas:
- Medinis varžtas laikė duris uždarytas
- Laisvų medinių kaiščių rinkinys įkrito į varžto angas, jį užfiksuodamas
- Didelis medinis raktas, iš esmės dantų šepetėlio formos su kaiščiais, buvo įkištas ir pakeltas, išstumiant kaiščius iš varžto
- Kai kaiščiai buvo atlaisvinti, varžtas galėjo slankioti
Tai kaištinė spyna. Medžiagos pasikeitė, o tolerancijos yra tikslesnės, bet jei suprantate šį aprašymą, suprantate ir savo durų spyną.
Šie raktai buvo dideli, kartais siekdavo pėdos ar daugiau ilgio, ir buvo nešiojami ant peties. Yra pagrįstas argumentas, kad didelis raktas buvo tiek pat statuso simbolis, kiek ir įrankis: jis rodė, kad turite kažką vertingo, ką reikia užrakinti.
Romėnai: metalas, apsaugos ir perkeliamumas
Romėnų šaltkalviai padarė tris svarbius indėlius.
Metalas. Geležies ir bronzos mechanizmai buvo mažesni, stipresni ir daug patvaresni už medinius.
Apsaugotos spynos (Warded locks). Apsauga yra kliūtis spynos viduje, pro kurią raktas turi būti tinkamai suformuotas, kad praeitų. Jei forma netinkama, raktas nepasuksite. Tai yra „skeleto rakto“ spynų šeima, o apsaugotų spynų mechanizmai išliko dominuojančiu Europos dizainu gerokai ilgiau nei tūkstantį metų. Kai kurios vis dar naudojamos vidaus duryse ir senuose balduose.
Maži raktai ir pakabinama spyna. Romėnų raktai sumažėjo tiek, kad juos buvo galima nešioti, o žiedo formos raktas yra autentiška romėnų idėja. Nešiojamos pakabinamos spynos nepriklausomai atsirado romėnų pasaulyje ir Kinijoje.
Apsaugotos spynos silpnumas yra fundamentalus: svarbi tik rakto forma, o ne kokia nors vidinė būsena. Bet kas, kas pašalina apsaugas, ją pasuks. Jos atrakinimas yra tinkamos formos suradimo klausimas.
1778–1818 m.: Britų spynų lenktynės
Labai ilgą laiką beveik niekas nesikeitė, o tada, per keturiasdešimt metų, trys britų išradėjai sukūrė idėjas, kuriomis remiasi šiuolaikinės spynos. Tai nėra sutapimas, kad tai vyko kartu su industrializacija, masinės gamybos prekėmis ir dideliu kiekiu naujai perkeliamo turto.
1778: Robertas Barronas. Barronas užpatentavo dvigubo veikimo svirtinę spyną. Užuot tiesiog pašalinus kliūtis, raktas turėjo pakelti svertų rinkinį tiksliai į tinkamą aukštį, nei aukščiau, nei žemiau. Per toli buvo lygiai taip pat neteisinga, kaip ir nepakankamai toli. Tai yra pirmoji spyna, kurioje rakto tikslumas, o ne tik jo forma, lėmė, ar ji veiks.
1784: Josephas Bramahas. Bramah spyna naudojo cilindrinį raktą su skirtingo gylio išpjovomis, stumdydama slankiklius į tikslias padėtis. Ji buvo tiek toli pralenkusi to meto atrakinimo techniką, kad Bramahas savo Londono parduotuvės vitrinoje padėjo spyną su piniginiu atlygiu kiekvienam, kas ją galėtų atidaryti.
Niekam nepavyko to padaryti 67 metus.
1818: Jeremiahas Chubbas. Chubbo detektorinė spyna pridėjo kažką naujo: jei kas nors bandė manipuliuoti mechanizmu, ji užstrigo ir liko užstrigusi, ir tik specialus reguliatoriaus raktas galėjo ją atstatyti. Spyna ne tik atlaikė ataką, bet ir įrašė, kad ataka įvyko.
Ši idėja, kad saugumo įrenginys turėtų palikti įrodymus, yra verta paminėti. Tai yra audito kelio protėvis.
1851 m.: Didžioji paroda ir labai bloga savaitė britų šaltkalviams
Londone vykusioje Didžiojoje parodoje, amerikietis šaltkalvis, vardu Alfredas Charlesas Hobbsas, atrakino Chubbo detektorinę spyną, o po to atrakino Bramaho iššūkio spyną, atsiimdamas atlygį, kuris buvo nepaimtas 67 metus.
Tai sukėlė tikrą skandalą. Dvi patikimiausios Didžiosios Britanijos spynos buvo viešai atrakintos lankytojo.
Šis epizodas garsus tarp saugumo specialistų dėl priežasties, viršijančios dramą. Jis išprovokavo vieną ankstyviausių aiškių argumentų už tai, kas dabar vadinama visuomenės informavimu (full disclosure): Hobbsas teigė, kad viešas silpnumo demonstravimas geriau tarnauja visuomenei, nei palikti ją klaidingai įsitikinusią spynos patikimumu, kurią atkaklus vagis jau galėjo atidaryti. Šios diskusijos nebuvo išspręstos nuo to laiko, ir jos kartojasi su kiekviena saugumo technologijos karta.
1861–1865 m.: Linus Yale jaunesnysis ir jūsų turima spyna
Linusas Yale vyresnysis dirbo su kaištinių spynų dizainais bankų spynoms. Jo sūnus, Linusas Yale jaunesnysis, sukūrė versiją, kuri užkariavo pasaulį.
Yale jaunesniojo kaištinė cilindrinė spyna, užpatentuota 1860-aisiais, padarė du dalykus, kurie buvo svarbūs tiek komerciškai, tiek techniškai:
Ji sumažino mechanizmą iki mažo cilindro, kurį buvo galima įmontuoti į įprastas duris, užuot jį į jas įmontavus.
Ji naudojo mažą, plokščią, pigų raktą su dantytu kraštu. Kiekviena išpjova stumia kaištį į tam tikrą aukštį. Kai kiekvienas kaištis yra tiksliai tinkamas, cilindras pasisuka.
Tai raktas jūsų kišenėje. Dizainas buvo pakankamai geras, pakankamai pigus gamybai ir pakankamai lengvai montuojamas, kad tapo pasauliniu standartu ir tokiu išliko daugiau nei 150 metų.
Maždaug tuo pačiu laikotarpiu, Jamesas Sargentas 1850-ųjų pabaigoje užpatentavo kodinės spynos dizainą, o 1870-aisiais – laiko spyną, kurios negalima buvo atidaryti ne nustatytomis valandomis, nepriklausomai nuo to, kas turėjo kodą. Bankai ją pritaikė, nes ji nugalėjo vienintelę ataką, kuriai kodas negali atsispirti: kai kas nors priverčia vadovą atidaryti seifą.
XX amžius: raktai nustoja būti esme
Mechaninė istorija iš esmės baigiasi su Yale. Kas keičiasi po to, yra įgaliojimas.
Pagrindinio rakto sistema (Master keying) leido vienu raktu atidaryti daug spynų, o kiekviena spyna turėjo savo raktą. Nepaprastai naudinga pastatams ir nuolatinė struktūrinė silpnybė, nes pagrindinis raktas tampa vienu katastrofišku gedimo tašku.
1970-ieji: raktinė kortelė. Norvegų išradėjas Toras Sørnesas sukūrė perprogramuojamą raktinės kortelės spyną, VingCard sistemos pagrindą, kuri tapo standartu viešbučiuose. Tai buvo pirmasis išties svarbus pokytis per šimtmečius: įgaliojimas galėjo būti pakeistas nekeičiant spynos.
Tai didesnis reikalas, nei atrodo. Keturių tūkstančių metų bėgyje prieigos panaikinimas reiškė techninės įrangos keitimą. Dabar tai reiškė perprogramavimą.
Nuo 1980-ųjų: elektroninė prieigos kontrolė. Magnetinės juostelės, tada artumo kortelės, tada klaviatūros, tada tinklinės sistemos. Spyna tapo įrenginiu, kuris užduoda klausimą, o ne mechanizmu, kuris tikrina formą.
Pastarieji dešimtmečiai: įgaliojimai su laiku. Dabartinė karta prideda dvi savybes, kurių senesnės sistemos niekada neturėjo. Prieiga gali būti suteikta apibrėžtam laikotarpiui, kuris pasibaigia pats. Ir kiekvienas naudojimas gali būti įrašytas priskiriant konkrečiam asmeniui.
Kur tai palieka fizinį raktą
Prognozės apie rakto mirtį buvo klaidingos keturiasdešimt metų ir jos vis dar klaidingos.
Fiziniai raktai išlieka dėl gerų priežasčių. Jiems nereikia energijos. Jie veikia, kai tinklas neveikia. Jie nepriklauso nuo niekieno telefono. Milijonai pastatų turi mechaninius cilindrus, kuriuos pakeisti kainuotų didelius pinigus. Ir daugelyje situacijų kontroliuojamas objektas apskritai nėra durys, o transporto priemonė, techninė patalpa, spinta ar įrenginys.
Pasikeitė tai, kas supa raktą. Įdomi problema nustojo būti spyna ir tapo logistika: kas, kokiam laikui, kieno leidimu laiko kokį raktą, ir ar galite tai įrodyti vėliau.
Tai labai sena problema nauja forma. Jeremiahas Chubbas dirbo su jos versija 1818 metais, kai sukūrė spyną, kuri praneštų, kad kas nors bandė ją atrakinti.
Tai, daugiau ar mažiau, ir mūsų darbas. Keycafe egzistuoja todėl, kad dauguma organizacijų vis dar naudoja fizinius raktus ir neturėjo tinkamo būdo valdyti, kas juos laiko.
Istorinės datos ir priskyrimai čia atitinka pagrindinį pasakojimą. Kai kurie ankstyvieji teiginiai, ypač susiję su pačiomis seniausiomis spynomis ir jų tiksliu datavimu, yra diskutuojami tarp istorikų ir archeologų, o įrašai išties yra neišsamūs. Jei pastebėsite klaidą, praneškite mums ir mes ją ištaisysime.
